kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Jonauskas


Stasys Jonauskas gimė 1948 m. Gėsaluose, Skuodo raj., baigė aštuonmetę mokyklą ir dėl tėvo mirties, motinos ligos turėjo dirbti, vidurinę baigė eksternu. 1970 m. neakivaizdiniu būdu baigė Žemės ūkio akademijos Agronomijos fakultetą, 1981 m. – Maskvos M. Gorkio literatūros institutoto aukštuosius literatūros kursus. Ilgametis Skuodo laikraščio
Mūsų žodis darbuotojas. Išleido eilėraščių rinkinius Didelis laukas (1973), Darbų vardai (1977), Lekia kaip metai (1981), Spindulys po žeme (1984), Spaliai (1986), Šiuolaikiniai rugiai (1990), Širdis plaka delčią (1998), eilėraščių vaikams Šoka žaliosios varlytės (1995), rinktinę Žolės balsas (2004). Nors Jonauskas yra gavęs svarbiausias poezijos premijas (1987 m. Poezijos pavasario, 2004 m. Jotvingių, 2005 m. Lietuvos rašytojų sąjungos premija), tačiau jo kūryba nėra susilaukusi itin didelio dėmesio, jis tiesiogine ir perkeltine prasme lieka provincijoje, nuošalėje.
Jonauskas sukūrė savitą eilėraščio modelį, kurį Vytautas Kubilius yra pavadinęs antiteziniu. Jo struktūra remiasi priešingų tezių (šviesa – tamsa, viskas – niekas, ugnis – vanduo, tiesa – melas ir pan.) opozicija, skirtybių ir panašumų žaisme.
Jonauskas sukūrė savitą poetinį pasaulį, kuriam būdingas vaizdų konkretumas, apie žembdirbio darbų ciklą, augalus ir gyvūnus besisukantis pasakojimas, leitmotyvai, kurie liudija nuolatinį pasaulio kitimą, dūlėjimą, trupėjimą, dilimą, apie žmogaus nepastovumą ir laikinumą. Tačiau į šį neišvengiamą laikinumą žiūrima stoiškai.
Jonausko eilėraščiuose poetinio vyksmo centre yra ne žmogus (beveik nepasitaiko įvardžio „aš“), o gamta, kuri nėra poetizuojama, nevedamos paralelės tarp gamtos reiškinių ir lyrinio „aš“ vidinių būsenų, priešingai, pabrėžiama, kad gamta gyvena savo atskirą gyvenimą ir yra visiškai abejinga žmogui. Ir tik pats žmogus gali naiviai bandyti įsivaizduoti, kad gamta jį supranta, užjaučia, liūdi ir džiaugiasi kartu. Iš gamtos ir pasaulio abejingumo kyla vidinis eilėraščių dramatizmas.
Viena originaliausių poezijos knygų vėlyvajame sovietmetyje – Jonausko eilėraščių rinkinys
Spaliai (1986). Knygos pagrindas – ironiškai traktuojamos komunistinės ideologijos tezės apie žmogų, jo gyvenimo tikslą. Sovietmečio progandos šūkiai, kai kada tiesiog cituojami, patalpinami į ideologijai visiškai abejingos gamtos, gyvūnų pasaulio kontekstą, arba atvirkščiai – gamtos procesai bandomi vertinti komunistinės moralės požiūriu, kas sukelia absurdišką efektą („Lekia ten, kur papučia vėjas. Tokių mums nereikia, / Mums reikia tokių, kurie atlaikytų audras.“ (eil. „Debesys“)). Sovietinė ideologija šiame rinkinyje kritikuojama remiantis klasikiniu ironijos principu – kritika per gyrimą, pritarimą.
Šitaip utopinės, į amžinybę pretenduojančios tiesos šiuose eilėraščiuose skamba kaip parodija. Sustingusios ideologinės naujakalbės klišės, kuriomis niekas nebetiki, bet jos vis kartojamos. Vien rinkinio pavadinimas
Spaliai yra dviprasmiškas. Spalio mėnuo, kuris buvo ideologiškai paženklintas (Didžioji Spalio revoliucija, Spalio šalis, spaliukai) supriešinamas su daugiskaitine forma „spaliai“, reiškiančia linų arba kanapių šapus. Supriešinama technizuota, naši, į ateitį žengianti visuomenė ir nenaudingos, senumą, nepritaikomumą reiškiančios atliekos, duodančios pavadinimą knygai, kurioje imituojamas kalbėjimas iš „teisingų“ ideologinių pozicijų.
Kiekvienas eilėraštis
Spaliuose yra vieno daikto, objekto, reiškinio, gyvūno ar augalo studija, bandoma aprėpti ir žaisti kiek įmanoma įvairesniais pasirinkto objekto aspektais: kalbiniu (vardas, lotyniškas pavadinimas, su juo susiję posakiai, kalbos klišės), fizinis (fizinės, psichinės charakteristikos), socialinis, istorinis (istoriniai faktai apie objektą, ankstesnis jo panaudojimas arba požiūris į jį), mitologinis, religinis, ideologinis (kaip šis objektas suprantamas ir vertinamas iš „teisingų“ ideologinių pozicijų).
Po rinkinio
Spaliai, kurio atradimai ir principai bvo gana svetimi romantinėje ir avangardinėje lietuvių poezijos tradicijoje, Jonauskas grįžo prie tradiciškesnės gamtos (anti)lyrikos.

Rimantas Kmita

Stasys Jonauskas. Eilėraščiai.Rita Tūtlytė. Nuo maištingos bohemos iki tylių meditacijų.Vytautas Kubilius. Problemos ir situacijos.Žemaičių poetas Stasys Jonauskas.

Ar žinote, kad...