Literatūra
- Tautosaka
- Antika
- Viduramžiai
- Renesansas
- Barokas
- Apšvieta
- Romantizmas ir realizmas
- XX amžiaus literatūra
- Ankstyvasis modernizmas
- Nepriklausomos Lietuvos literatūra
- Katastrofų literatūra
- Sovietmečio literatūra
- Išeivijos literatūra
- Aistis
- Aputis
- Babickaitė
- Baliukevičius-Dzūkas
- Baliukonė
- Baltrušaitis
- Baltušis
- Binkis
- Bložė
- Boruta
- Bradūnas
- Brazdžionis
- Būga
- Cvirka
- Čigriejus
- Čiurlionienė
- Čiurlionis
- Degutytė
- Geda
- Gimbutienė
- Girnius
- Granauskas
- Greimas
- Grinkevičiūtė
- Grušas
- Gutauskas
- Herbačiauskas
- Jonauskas
- Juškaitis
- Katiliškis
- Kaupas
- Kavolis
- Keturi vėjai
- Kondrotas
- Krivickas
- Kulbakas
- Liūnė Sutema
- Lukša-Daumantas
- Lukšienė
- Maceina
- Mackus
- Mačernis
- Mačiūnas
- Maldonis
- Marcinkevičius
- Martinaitis
- Mekas
- Meras
- Mieželaitis
- Mikelinskas
- Mikuta
- Milašius
- Miliauskaitė
- Milošas
- Mykolaitis-Putinas
- Miškinis
- Morkūnas
- Nėris
- Nyka-Niliūnas
- Ostrauskas
- Pūkelevičiūtė
- Radauskas
- Radzevičius
- Riomeris
- Sadūnaitė
- Saja
- Savickis
- Simonaitytė
- Sirijos Gira
- Sruoga
- Strielkūnas
- Suckeveris
- Šalkauskis
- Šaltenis
- Šatrijos Ragana
- Šeinius
- Šimaitė
- Šimkus
- Širvys
- Škėma
- Tarulis
- Tysliava
- Vaičiulaitis
- Vaičiūnaitė
- Venclova
- Vilimaitė
- Vydūnas
- Žilinskaitė
- Žlabys-Žengė
- Žukauskas
- Achmatova
- Apolineras
- Beketas
- Bodleras
- Borchesas
- Brodskis
- Džoisas
- Hesė
- Kafka
- Kamiu
- Kavafis
- Levis
- Mandelštamas
- Marinetis
- Pasternakas
- Prustas
- Rilkė
- Skujeniekas
- Šimborska
- Verlenas
- Šiuolaikinė literatūra
- Literatūrologija
Jonauskas
Stasys Jonauskas gimė 1948 m. Gėsaluose, Skuodo raj., baigė aštuonmetę mokyklą ir dėl tėvo mirties, motinos ligos turėjo dirbti, vidurinę baigė eksternu. 1970 m. neakivaizdiniu būdu baigė Žemės ūkio akademijos Agronomijos fakultetą, 1981 m. – Maskvos M. Gorkio literatūros institutoto aukštuosius literatūros kursus. Ilgametis Skuodo laikraščio Mūsų žodis darbuotojas. Išleido eilėraščių rinkinius Didelis laukas (1973), Darbų vardai (1977), Lekia kaip metai (1981), Spindulys po žeme (1984), Spaliai (1986), Šiuolaikiniai rugiai (1990), Širdis plaka delčią (1998), eilėraščių vaikams Šoka žaliosios varlytės (1995), rinktinę Žolės balsas (2004). Nors Jonauskas yra gavęs svarbiausias poezijos premijas (1987 m. Poezijos pavasario, 2004 m. Jotvingių, 2005 m. Lietuvos rašytojų sąjungos premija), tačiau jo kūryba nėra susilaukusi itin didelio dėmesio, jis tiesiogine ir perkeltine prasme lieka provincijoje, nuošalėje.
Jonauskas sukūrė savitą eilėraščio modelį, kurį Vytautas Kubilius yra pavadinęs antiteziniu. Jo struktūra remiasi priešingų tezių (šviesa – tamsa, viskas – niekas, ugnis – vanduo, tiesa – melas ir pan.) opozicija, skirtybių ir panašumų žaisme.
Jonauskas sukūrė savitą poetinį pasaulį, kuriam būdingas vaizdų konkretumas, apie žembdirbio darbų ciklą, augalus ir gyvūnus besisukantis pasakojimas, leitmotyvai, kurie liudija nuolatinį pasaulio kitimą, dūlėjimą, trupėjimą, dilimą, apie žmogaus nepastovumą ir laikinumą. Tačiau į šį neišvengiamą laikinumą žiūrima stoiškai.
Jonausko eilėraščiuose poetinio vyksmo centre yra ne žmogus (beveik nepasitaiko įvardžio „aš“), o gamta, kuri nėra poetizuojama, nevedamos paralelės tarp gamtos reiškinių ir lyrinio „aš“ vidinių būsenų, priešingai, pabrėžiama, kad gamta gyvena savo atskirą gyvenimą ir yra visiškai abejinga žmogui. Ir tik pats žmogus gali naiviai bandyti įsivaizduoti, kad gamta jį supranta, užjaučia, liūdi ir džiaugiasi kartu. Iš gamtos ir pasaulio abejingumo kyla vidinis eilėraščių dramatizmas.
Viena originaliausių poezijos knygų vėlyvajame sovietmetyje – Jonausko eilėraščių rinkinys Spaliai (1986). Knygos pagrindas – ironiškai traktuojamos komunistinės ideologijos tezės apie žmogų, jo gyvenimo tikslą. Sovietmečio progandos šūkiai, kai kada tiesiog cituojami, patalpinami į ideologijai visiškai abejingos gamtos, gyvūnų pasaulio kontekstą, arba atvirkščiai – gamtos procesai bandomi vertinti komunistinės moralės požiūriu, kas sukelia absurdišką efektą („Lekia ten, kur papučia vėjas. Tokių mums nereikia, / Mums reikia tokių, kurie atlaikytų audras.“ (eil. „Debesys“)). Sovietinė ideologija šiame rinkinyje kritikuojama remiantis klasikiniu ironijos principu – kritika per gyrimą, pritarimą.
Šitaip utopinės, į amžinybę pretenduojančios tiesos šiuose eilėraščiuose skamba kaip parodija. Sustingusios ideologinės naujakalbės klišės, kuriomis niekas nebetiki, bet jos vis kartojamos. Vien rinkinio pavadinimas Spaliai yra dviprasmiškas. Spalio mėnuo, kuris buvo ideologiškai paženklintas (Didžioji Spalio revoliucija, Spalio šalis, spaliukai) supriešinamas su daugiskaitine forma „spaliai“, reiškiančia linų arba kanapių šapus. Supriešinama technizuota, naši, į ateitį žengianti visuomenė ir nenaudingos, senumą, nepritaikomumą reiškiančios atliekos, duodančios pavadinimą knygai, kurioje imituojamas kalbėjimas iš „teisingų“ ideologinių pozicijų.
Kiekvienas eilėraštis Spaliuose yra vieno daikto, objekto, reiškinio, gyvūno ar augalo studija, bandoma aprėpti ir žaisti kiek įmanoma įvairesniais pasirinkto objekto aspektais: kalbiniu (vardas, lotyniškas pavadinimas, su juo susiję posakiai, kalbos klišės), fizinis (fizinės, psichinės charakteristikos), socialinis, istorinis (istoriniai faktai apie objektą, ankstesnis jo panaudojimas arba požiūris į jį), mitologinis, religinis, ideologinis (kaip šis objektas suprantamas ir vertinamas iš „teisingų“ ideologinių pozicijų).
Po rinkinio Spaliai, kurio atradimai ir principai bvo gana svetimi romantinėje ir avangardinėje lietuvių poezijos tradicijoje, Jonauskas grįžo prie tradiciškesnės gamtos (anti)lyrikos.
Rimantas Kmita